Vilnius yra vienas iš nedaugelio Europos miestų, kuriame gamta ir urbanistinis peizažas susilieja į harmoningą visumą, o norint pabėgti nuo miesto triukšmo, nebūtina važiuoti šimtus kilometrų. Dažnai patys vilniečiai nustemba atradę, kokie gamtos turtai slypi vos už kelių autobusų stotelių nuo centro. Vienas įspūdingiausių būdų iš naujo pažinti Lietuvos sostinę – leistis į kelionę garsiuoju taku aplink Vilnių. Tai ne tik fizinis iššūkis, bet ir terapinė patirtis, leidžianti pamatyti miestą iš netikėtų kampų: nuo stačių atodangų, tankių miškų iki paslėptų upelių slėnių. Šis maršrutas tapo tikru atradimu tiek bėgikams, tiek šeimoms su vaikais, ieškančioms aktyvaus laisvalaikio idėjų savaitgaliui.
Kas yra 100 km takas aplink Vilnių?
Tai vientisa, specialiai sužymėta trasa, kuri juosia visą miestą ir driekiasi per gražiausius jo gamtinius bei istorinius objektus. Nors visas maršrutas siekia apie 100 kilometrų, jo nebūtina įveikti vienu ypu. Takas yra padalintas į atkarpas, kurių ilgis svyruoja nuo 10 iki 20 kilometrų, todėl kiekvienas gali pasirinkti maršrutą pagal savo fizinį pasirengimą ir turimą laiką. Trasos danga nuolat kinta: čia rasite ir patogių asfaltuotų takelių, ir miško keliukų, ir stačių, šaknimis raizgytų įkalnių, kurios privers gerokai paprakaituoti. Tai nėra paprastas pasivaikščiojimas parke – tai tikra kelionė per Vilniaus geologinę ir kultūrinę istoriją.
Takas veda per regioninius parkus, draustinius ir mažiau žinomus rajonų pakraščius. Žygeiviai vadovaujasi specialiais ženklais – ant medžių, stulpų ar akmenų nupieštomis rodyklėmis bei specialiais stendais. Savaitgalio išvykai rekomenduojama pasirinkti vieną ar dvi vaizdingiausias atkarpas, kurios garantuos geriausius įspūdžius ir gražiausias nuotraukas.
Pūčkoriai ir Belmontas: istorijos ir vandens sintezė
Viena populiariausių ir vizualiai turtingiausių tako atkarpų driekiasi per Pavilnių regioninį parką. Kelionę čia verta pradėti nuo Pūčkorių atodangos. Tai aukščiausia ir viena įspūdingiausių geologinių atodangų Lietuvoje, kurios aukštis siekia daugiau nei 65 metrus. Nuo apžvalgos aikštelės atsiveria kvapą gniaužiantis vaizdas į Vilnios vingius, miškus ir apačioje stūksantį Pūčkorių palivarką. Tai vieta, kurioje sustoja laikas, o miesto šurmulys lieka kažkur toli už nugaros.
Nusileidus į slėnį, takas veda link Belmonto tvenkinių ir krioklių. Čia galima apžiūrėti senąjį prancūziškąjį malūną, pasivaikščioti takais palei šniokščiantį vandenį ir pasigrožėti inžineriniu paveldu. Ši atkarpa yra gana lengva, todėl puikiai tinka pradedantiesiems žygeiviams ar šeimoms. Tačiau nereikėtų apsigauti – toliau maršrutas gali pasukti į stačius šlaitus, kur reikės ištvermės.
Ribiškių kalvynas: lietuviškoji Šveicarija
Jei ieškote didesnio fizinio krūvio ir norite pamatyti unikalų reljefą, Ribiškių takas yra tai, ko jums reikia. Ši atkarpa pasižymi ypatingu eroziniu reljefu – čia gausu stačių kalvų ir gilių raguvų, kurias suformavo tirpstantis ledynas. Einant šiuo taku, nuolat tenka kilti į viršų ir leistis žemyn, todėl kojų raumenys gaus rimtą treniruotę.
Ribiškių kraštovaizdžio draustinis stebina savo ramybe ir žaluma. Čia auga reti augalai, o pavasarį slėniai nusidažo įvairiaspalviais žiedais. Pasiekus aukščiausias kalvas, atsiveria panoraminiai vaizdai į Vilniaus pakraščius ir tolimus horizontus. Įdomu tai, kad šioje vietoje takeliai yra labai vingiuoti, primenantys labirintą, todėl sekant maršrutą reikia būti atidiems ir stebėti žymėjimą. Tai viena fotogeniškiausių vietų visame 100 km maršrute.
Karoliniškių kraštovaizdžio draustinis: miestas kaip ant delno
Kita savaitgalio maršrutui puikiai tinkanti atkarpa veda per Karoliniškių mišką. Nors šis rajonas dažnai asocijuojasi su daugiabučiais, jo pašonėje esantis draustinis yra tikras gamtos stebuklas. Pagrindinis šios atkarpos akcentas – Plikakalnio atodanga. Tai antra pagal aukštį atodanga Vilniuje, nuo kurios atsiveria bene gražiausia miesto panorama: Vingio parkas, Neries vingis, Vilniaus televizijos bokštas ir Senamiesčio bokštai matomi kaip ant delno.
Ši tako dalis yra įdomi savo kontrastais. Vieną akimirką einate tankiu mišku, kur girdėti tik paukščių čiulbėjimas, o kitą – atsiduriate atviroje erdvėje su vaizdu į verdantį miesto gyvenimą. Takai čia taip pat nėra lygūs – gausu stačių laiptų, griovų ir šlaitų, todėl patogi avalynė yra būtina. Tai puiki vieta stebėti saulėlydžius, kai miestas nusidažo auksinėmis spalvomis.
Sapieginė ir Antakalnio miškai
Norintiems pajusti tikrą miško dvasią nepabėgant toli nuo civilizacijos, verta rinktis atkarpą per Sapieginę ir Šveicarijos parką Antakalnyje. Ši trasa garsėja savo „kalnų” reljefu. Žygeiviai čia susiduria su vadinamosiomis „Ilgosiomis trasomis”, kurios žiemą tampa slidininkų rojumi, o vasarą – rimtu iššūkiu pėstiesiems.
Sapieginės pažintinis takas veda per brandžius miškus, kuriuose gausu senų medžių, o reljefas primena amerikietiškus kalnelius. Čia galima rasti ir gynybinių įtvirtinimų likučių – bunkerių, kurie mena tarpukario laikus. Ši atkarpa yra viena žaliausių ir „gryniausių” visame maršrute, čia mažiausiai jaučiamas miesto artumas, nors esate visai šalia judraus Antakalnio rajono.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Planuojant žygį aplink Vilnių, dažnai kyla praktinių klausimų. Štai atsakymai į pačius populiariausius, kurie padės sklandžiau pasiruošti kelionei.
Ar takas yra tinkamas važiuoti dviračiu?
Nors didelė dalis 100 km maršruto yra įveikiama kalnų dviračiais, visas takas nėra pritaikytas dviratininkams. Yra atkarpų su labai stačiais laiptais, siaurais takeliais ant skardžių ar giliomis raguvomis (pavyzdžiui, Ribiškėse ar Karoliniškėse), kur dviratį tektų neštis ant pečių. Dviratininkams rekomenduojama rinktis atskiras, lygesnes atkarpas, pavyzdžiui, palei Neries krantinę ar Žaliuosius ežerus.
Ar maršrutas tinka žygiui su mažais vaikais?
Visas 100 km maršrutas vaikams būtų per sunkus, tačiau atskiros atkarpos yra puikiai tinkamos. Pūčkorių pažintinis takas arba atkarpa Vingio parke yra lygios ir įdomios mažiesiems. Tačiau sudėtingesnės atkarpos su stačiais šlaitais gali būti pavojingos arba pernelyg varginančios, todėl maršrutą reikėtų atidžiai pasirinkti pagal vaikų amžių ir ištvermę.
Kaip rasti maršrutą, jei nėra interneto ryšio?
Takas yra pažymėtas fiziniais ženklais, tačiau miške jie gali būti sunkiau pastebimi. Rekomenduojama iš anksto parsisiųsti maršrutą į telefoną GPX formatu arba naudoti programėles, kurios veikia be interneto (offline žemėlapiai). Specialūs stendai su žemėlapiais taip pat yra įrengti pagrindiniuose taškuose.
Ar galima taku eiti su šunimi?
Taip, takas aplink Vilnių yra draugiškas gyvūnams. Tai puiki vieta iškrauti augintinio energiją. Tačiau svarbu prisiminti, kad einate per regioninius parkus ir draustinius, todėl šuo privalo būti vedamas su pavadėliu, o šeimininkai turi surinkti augintinio ekskrementus. Taip pat reikėtų saugotis erkių, kurių miškinguose ruožuose būna gausu.
Pasirengimas ir įranga sėkmingam žygiui
Nors takas yra mieste, nereikėtų jo nuvertinti. Pasiruošimas yra raktas į malonų savaitgalį be traumų ir nemalonių staigmenų. Pirmiausia – avalynė. Pamirškite miesto kedus plonu padu ar, dar blogiau, basutes. Daugelyje atkarpų, ypač po lietaus, takeliai tampa slidūs, o molingas gruntas ant šlaitų reikalauja batų su geru protektoriumi. Žygio batai, prilaikantys čiurną, yra geriausias pasirinkimas, ypač Ribiškių ar Sapieginės atkarpose.
Apranga turėtų būti sluoksniuota. Net ir šiltą dieną miške gali būti vėsiau, o įveikus stačią įkalnę – sušilsite. Sintetiniai, drėgmę garinantys drabužiai yra daug geriau nei medvilnė, kuri sušlapusi šaldo kūną. Nepamirškite ir apsaugos nuo lietaus – lengva striukė ar lietpaltis kuprinėje neužims daug vietos, bet gali išgelbėti nuotaiką.
Vanduo ir užkandžiai yra būtini. Nors maršrutas kerta gyvenamuosius rajonus, kai kurios atkarpos driekiasi giliai miškuose, kur parduotuvių ar kavinių nerasite kelias valandas. Turėkite bent 1–1,5 litro vandens žmogui ir energijos suteikiančių užkandžių: riešutų, džiovintų vaisių ar sumuštinių. Taip pat verta pasirūpinti apsaugos priemonėmis nuo vabzdžių, ypač vasaros metu, nes drėgnuose slėniuose uodai gali būti itin aktyvūs.
Galiausiai, svarbu įvertinti savo jėgas ir laiką. Vidutinis ėjimo greitis nelygiu reljefu yra apie 4–5 km/h, tačiau norint pasigrožėti vaizdais, pailsėti ir pafotografuoti, tempas gali sulėtėti. Planuokite maršrutą taip, kad spėtumėte grįžti ar pasiekti viešojo transporto stotelę šviesiu paros metu, ypač rudens ar žiemos sezonais, kai anksti temsta.
