Daugelis pacientų, laukiančių planinės operacijos, dažnai labiau nerimauja ne dėl pačios chirurginės intervencijos, o dėl bendrosios nejautros, liaudiškai vadinamos narkoze. Baimė nepabusti, prabusti operacijos metu arba tiesiog jaustis itin prastai po procedūros yra visiškai natūrali žmogaus reakcija į kontrolės praradimą. Tačiau šiuolaikinė anesteziologija yra pažengusi toli į priekį, o tai, kaip jausitės atmerkę akis po operacijos, priklauso ne nuo sėkmės, o nuo daugybės fiziologinių ir medicininių veiksnių visumos. Gydytojai anesteziologai pabrėžia, kad kiekvienas organizmas į vaistus reaguoja individualiai, tačiau suprantant pagrindinius procesus, galima ne tik geriau pasiruošti, bet ir sumažinti nerimą.
Kas iš tikrųjų vyksta organizme narkozės metu?
Norint suprasti, kodėl pabudimas būna vienoks ar kitoks, pirmiausia reikia suvokti, kas yra bendroji nejautra. Tai nėra tiesiog gilus miegas. Tai yra farmakologiškai sukelta būsena, kurios metu laikinai slopinama centrinė nervų sistema. Šios būsenos metu pacientas praranda sąmonę, nejaučia skausmo (analgezija), jo raumenys atsipalaiduoja, o autonominiai refleksai yra slopinami.
Šiam tikslui pasiekti naudojamas ne vienas vaistas, o visas jų „kokteilis”. Paprastai tai yra migdomieji, skausmą malšinantys vaistai (opioidai) ir raumenų relaksantai. Būtent šių vaistų kombinacija, dozės ir paciento gebėjimas juos metabolizuoti (skaidyti ir pašalinti iš organizmo) nulemia savijautą pirmosiomis valandomis po operacijos.
Individualūs paciento veiksniai: amžius, svoris ir įpročiai
Gydytojai išskiria keletą pagrindinių paciento savybių, kurios tiesiogiai koreliuoja su atsigaivimo greičiu ir kokybe:
- Amžius: Vyresnio amžiaus žmonių medžiagų apykaita yra lėtesnė, o kepenų ir inkstų funkcijos gali būti susilpnėjusios. Dėl to vaistai iš organizmo šalinami ilgiau, ir pacientas gali ilgiau jaustis mieguistas ar dezorientuotas. Tuo tarpu vaikai dažnai pabunda greičiau, tačiau jų elgesys pabudus gali būti audringesnis (vadinamas pabudimo deliruku).
- Kūno masė: Daugelis anestetikų yra lipofiliniai, tai reiškia, kad jie kaupiasi riebaliniame audinyje. Nutukusiems pacientams vaistai gali kauptis didesniuose riebalų rezervuose ir iš ten lėtai grįžti į kraujotaką net ir pasibaigus operacijai. Tai gali lemti ilgesnį mieguistumą po procedūros.
- Žalingi įpročiai: Rūkymas ir alkoholio vartojimas turi didelę įtaką. Rūkančiųjų kvėpavimo takai yra jautresni, todėl po intubacijos (kvėpavimo vamzdelio įvedimo) jie dažniau jaučia gerklės skausmą, kosulį ar net patiria kvėpavimo spazmus. Reguliariai alkoholį vartojančių žmonių kepenų fermentai gali veikti kitaip, todėl jiems kartais reikia didesnių vaistų dozių, o tai apsunkina tikslų dozavimą.
Kodėl vienus pykina, o kitus – ne?
Pooperacinis pykinimas ir vėmimas (POPV) yra vienas nemaloniausių reiškinių, kurio bijo dauguma pacientų. Nors šiuolaikiniai vaistai rečiau sukelia šį šalutinį poveikį, tam tikros rizikos grupės išlieka. Statistika rodo, kad moterys pykinimą po narkozės patiria dažniau nei vyrai. Taip pat didesnė rizika kyla tiems, kurie:
- Turi polinkį į jūros ligą ar pykinimą važiuojant automobiliu.
- Yra nerūkantys (paradoksalu, bet rūkymas šiek tiek mažina pooperacinio pykinimo riziką dėl poveikio tam tikriems receptoriams, tačiau žala plaučiams nusveria šį „privalumą”).
- Anksčiau jau yra patyrę pykinimą po operacijų.
- Operacijos metu gavo dideles opioidinių vaistų dozes.
Jei žinote, kad priklausote rizikos grupei, būtina apie tai informuoti anesteziologą prieš operaciją. Gydytojas gali paskirti profilaktinių vaistų nuo pykinimo dar operacijos metu, kas žymiai pagerina savijautą pabudus.
Operacijos trukmė ir pobūdis
Savaime suprantama, kad operacijos sudėtingumas tiesiogiai veikia atsigavimą. Trumpa, 30 minučių trunkanti procedūra reikalauja mažesnio vaistų kiekio nei 6 valandų trukmės sudėtinga operacija. Kuo ilgiau trunka narkozė, tuo labiau vaistai prisotina organizmo audinius, ir tuo ilgesnis laikas reikalingas visiškam jų pašalinimui.
Be to, laparoskopinės (minimaliai invazinės) operacijos paprastai sukelia mažesnį pooperacinį skausmą nei atviros operacijos. Mažesnis skausmas reiškia mažesnį poreikį stipriems nuskausminamiesiems po pabudimo, kurie patys savaime gali sukelti mieguistumą, galvos svaigimą ir pykinimą.
Psichologinė būsena: nerimo įtaka pabudimui
Nereikėtų nuvertinti psichologinio faktoriaus. Tyrimai rodo, kad pacientai, kurie prieš operaciją jaučia itin didelį nerimą ir baimę, dažniau prabunda neramūs, jaučia stipresnį skausmą ir reikalauja didesnių analgetikų dozių. Adrenalinas ir kiti streso hormonai gali keisti vaistų poveikį.
Būtent todėl prieš operaciją dažnai skiriami raminamieji vaistai (premedikacija). Ramus pacientas – tai stabilesnė širdies veikla ir kraujospūdis operacijos metu bei sklandesnis pabudimas po jos.
Dažniausiai užduodami klausimai (D.U.K.)
Pacientams dažnai kyla specifinių klausimų, kurie lieka neatsakyti konsultacijos metu. Štai keletas svarbiausių atsakymų:
Ar aš galiu prabusti operacijos metu?
Tai – viena didžiausių baimių, tačiau šiuolaikinėje medicinoje tai nutinka ypač retai. Operacijos metu anesteziologas nuolat stebi ne tik širdies veiklą, bet ir specialius smegenų veiklos rodiklius (pvz., BIS monitoravimas), kurie parodo miego gylį. Jei pastebima, kad miegas tampa per seklus, vaistų dozė nedelsiant koreguojama.
Kodėl po operacijos taip krečia šaltis?
Drebėjimas pabudus yra dažnas reiškinys. Taip nutinka dėl kelių priežasčių: anestetikai sutrikdo organizmo termoreguliaciją (smegenys „pamiršta” kontroliuoti temperatūrą), be to, operacinėje paprastai būna vėsu. Pabudus organizmas stengiasi greitai atstatyti normalią kūno temperatūrą raumenų susitraukimais (drebėjimu). Tai nemalonu, bet nepavojinga; pacientai paprastai šildomi specialiomis antklodėmis.
Kada galėsiu gerti ir valgyti?
Tai priklauso nuo operacijos tipo. Po paprastų procedūrų (pvz., galūnių operacijų) gerti leidžiama gana greitai, kai tik pacientas yra visiškai sąmoningas ir nepykina. Po pilvo organų operacijų gali tekti palaukti ilgiau. Svarbu neragauti maisto ir gėrimų savavališkai, nepasitarus su slaugytoja ar gydytoju, nes tai gali sukelti vėmimą ir aspiraciją.
Ar normalu, kad po narkozės sutrinka atmintis?
Trumpalaikis atminties sutrikimas ar „migla” galvoje pirmosiomis valandomis yra visiškai normalus reiškinys. Vyresnio amžiaus žmonėms gali pasireikšti pooperacinė kognityvinė disfunkcija, kuri gali trukti kelias dienas ar net savaites, tačiau dažniausiai ji praeina savaime.
Ką galite padaryti patys geresnei savijautai?
Nors didžioji dalis atsakomybės tenka medikams, pacientas taip pat nėra bejėgis. Pasirengimas operacijai prasideda ne ligoninės palatoje, o gerokai anksčiau. Pirmiausia, itin svarbu laikytis nurodymo nevalgyti ir negerti prieš operaciją. Skrandyje esantis maistas nejautros metu gali patekti į plaučius ir sukelti gyvybei pavojingą plaučių uždegimą. Tuščias skrandis – tai saugumo garantas.
Antra, sąžiningumas su gydytoju anesteziologu yra kritiškai svarbus. Neslėpkite vartojamų vaistų, maisto papildų, alkoholio vartojimo įpročių ar net nelegalių medžiagų vartojimo. Anesteziologas nėra policininkas – ši informacija jam reikalinga tik tam, kad parinktų saugią vaistų kombinaciją, kuri užtikrintų, jog operacijos metu nieko nejausite, o pabudimas būtų kuo lengvesnis.
Galiausiai, pasistenkite nusiteikti pozityviai. Pasitikėjimas medikų komanda ir žinojimas, kad esate stebimi moderniausia aparatūra, padeda sumažinti streso lygį. Pabudus po narkozės, svarbiausia neskubėti: leiskite sau pailsėti, giliai kvėpuokite ir drąsiai sakykite personalui, jei jaučiate skausmą ar pykinimą – šiuolaikinė medicina turi visas priemones šiems simptomams malšinti.
