Lietuvoje, kur erkių platinamos ligos tampa vis didesne visuomenės sveikatos problema, Laimo liga (boreliozė) kasmet diagnozuojama tūkstančiams gyventojų. Nors daugeliui pacientų pakanka laiku skirto antibiotikų kurso, dalis žmonių susiduria su sunkiomis komplikacijomis, kurios paveikia nervų sistemą, sąnarius ar širdies veiklą. Tokiais atvejais vien medikamentinio gydymo neretai nepakanka, kad žmogus visiškai atsigautų ir grįžtų į visavertį gyvenimą. Natūraliai kyla klausimas: ar sumokėjus privalomojo sveikatos draudimo (PSD) įmokas, pacientui priklauso nemokama reabilitacija bei sanatorinis gydymas po persirgtos Laimo ligos? Valstybinė ligonių kasa (VLK) pateikia aiškias gaires, kurios priklauso ne nuo pačios diagnozės pavadinimo, o nuo ligos sukeltų padarinių sunkumo ir paciento funkcinės būklės.
Kada Laimo liga tampa pagrindu reabilitacijai?
Svarbu suprasti pagrindinį principą, kuriuo vadovaujasi ligonių kasos: pati diagnozė „Laimo liga“ savaime negarantuoja kelialapio į sanatoriją ar ambulatorinės reabilitacijos kurso. Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) lėšomis apmokama medicininė reabilitacija skiriama tik tais atvejais, kai liga sukelia biosocialinių funkcijų sutrikimus. Tai reiškia, kad gydytojai vertina ne ligos faktą, o tai, kaip liga paveikė žmogaus gebėjimą judėti, apsitarnauti, dirbti ar atlikti kitus kasdienius veiksmus.
Laimo liga yra klastinga, nes ji gali pasireikšti labai įvairiai. Dažniausiai reabilitacijos prireikia pacientams, kuriems išsivystė vadinamoji neuroboreliozė arba Laimo artritas. Tokiais atvejais gali pasireikšti šie simptomai, kurie yra indikacija reabilitaciniam gydymui:
- Periferinės nervų sistemos pažeidimai: veido nervo paralyžius, galūnių tirpimas, jėgos sumažėjimas, radikulopatijos (skausmas, plintantis iš stuburo į kojas ar rankas).
- Centrinės nervų sistemos pažeidimai: koordinacijos sutrikimai, meningitas ar meningoencefalitas, sukėlęs liekamuosius reiškinius.
- Sąnarių pažeidimai: Laimo artritas, pasireiškiantis didžiųjų sąnarių (dažniausiai kelių) tinimu, skausmu ir judesių ribotumu.
- Širdies veiklos sutrikimai: retais atvejais liga pažeidžia širdies laidžiąją sistemą, todėl gali prireikti kardiologinės reabilitacijos.
Reabilitacijos skyrimo procesas: žingsnis po žingsnio
Norint gauti valstybės finansuojamą reabilitaciją, pacientas turi pereiti aiškiai reglamentuotą procesą. Savarankiškai nuvykus į sanatoriją be gydytojo siuntimo, už paslaugas teks mokėti visą kainą. Procesas paprastai atrodo taip:
- Ūminio periodo gydymas. Pirmiausia pacientas turi būti išgydytas nuo aktyvios infekcijos. Tai dažniausiai atlieka šeimos gydytojas, gydytojas infektologas arba neurologas, skirdamas antibiotikų kursą.
- Fizinės medicinos ir reabilitacijos (FMR) gydytojo konsultacija. Jei po gydymo kurso išlieka funkcijų sutrikimai (pavyzdžiui, sunku vaikščioti, nejuda veido raumuo, skauda sąnarį), gydantis gydytojas siunčia pacientą pas FMR gydytoją.
- Būklės įvertinimas. FMR gydytojas įvertina paciento būklę, biosocialinių funkcijų sutrikimo laipsnį ir sprendžia, koks reabilitacijos etapas yra reikalingas.
- Siuntimo išrašymas. Jei indikacijos atitinka Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintus reikalavimus, gydytojas išrašo elektroninį siuntimą reabilitacijai.
Svarbu paminėti, kad reabilitacija skirstoma į kelis etapus. Pirmasis etapas dažniausiai atliekamas dar ligoninėje arba poliklinikoje. Jei to nepakanka, skiriama antroji (stacionarinė arba ambulatorinė) arba trečioji (tik stacionarinė, sunkiausiems atvejams) reabilitacija.
Stacionarinė ar ambulatorinė reabilitacija: kas sprendžia?
Daugelis pacientų tikisi gauti sanatorinį gydymą su apgyvendinimu ir maitinimu (stacionarinė reabilitacija), tačiau Ligonių kasos pabrėžia, kad prioritetas teikiamas ambulatorinei reabilitacijai. Tai reiškia, kad pacientas atvyksta į gydymo įstaigą atlikti procedūrų ir grįžta namo.
Stacionarinė reabilitacija, kai pacientas gyvena sanatorijoje, skiriama tik esant sunkesniems funkcijų sutrikimams. Pavyzdžiui, jei po neuroboreliozės žmogus negali savarankiškai judėti arba jam reikalinga nuolatinė slauga ir specialistų priežiūra. Sprendimą, kokio tipo reabilitacija priklauso, priima FMR gydytojas, vadovaudamasis griežtais kriterijais ir specialiomis vertinimo skalėmis (pvz., Barthel indeksu, kuris matuoja savarankiškumą).
Kokios procedūros apmokamos iš PSDF biudžeto?
Gavus siuntimą reabilitacijai dėl Laimo ligos komplikacijų, pacientui sudaroma individuali programa. Visos medicininės procedūros, kurios yra būtinos funkcijai atkurti, yra apmokamos valstybės lėšomis. Į šį paketą dažniausiai įeina:
- Kineziterapija: gydymas judesiu, mankštos salėje ar vandenyje, siekiant atkurti raumenų jėgą ir sąnarių paslankumą.
- Fizioterapija: elektrostimuliacija, magnetoterapija, ultragarsas, lazerio terapija, padedanti mažinti uždegimą ir skausmą.
- Masažas: gydomasis masažas pažeistoms sritims.
- Ergoterapija: prarastų kasdienių įgūdžių (pvz., apsirengti, valgyti) lavinimas.
- Psichologo konsultacijos: dažnai reikalingos, nes lėtinė liga ir skausmas sukelia nerimą ar depresiją.
- Logoterapeuto pagalba: jei dėl neuroboreliozės sutriko kalba ar rijimas.
Svarbu žinoti, kad jei pacientui skiriama stacionarinė reabilitacija, PSDF apmoka ne tik procedūras, bet ir nakvynę bei maitinimą bazinėmis sąlygomis. Jei pacientas pageidauja geresnių sąlygų (pvz., vienviečio kambario, liukso klasės apartamentų), skirtumą jis turi primokėti pats.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Ar galiu pats pasirinkti sanatoriją?
Taip, pacientas turi teisę rinktis bet kurią Lietuvos reabilitacijos įstaigą (sanatoriją ar ligoninės reabilitacijos skyrių), kuri turi sutartį su Teritorine ligonių kasa (TLK) dėl reikiamo profilio paslaugų teikimo. Svarbu iš anksto pasiskambinti į pasirinktą įstaigą ir sužinoti, ar jie turi vietų bei ar priima pacientus su jūsų diagnoze (nervų sistemos ar judamojo atramos aparato ligos).
Kiek laiko trunka reabilitacija po Laimo ligos?
Trukmė priklauso nuo paskirto reabilitacijos tipo ir ligos sunkumo. Ambulatorinė reabilitacija paprastai trunka 14 darbo dienų. Stacionarinė reabilitacija gali trukti nuo 16 iki 24 dienų, o itin sunkiais atvejais terminas gali būti pratęstas, tačiau tai sprendžia gydytojų komisija.
Ar reabilitacija priklauso, jei Laimo liga sirgau prieš kelerius metus?
Reabilitacija skiriama ne už praeities ligas, o dėl esamų funkcijų sutrikimų. Jei Laimo liga buvo seniai, bet dabar jaučiate liekamuosius reiškinius (pvz., sąnarių skausmus), tai gali būti traktuojama kaip lėtinės būklės paūmėjimas arba liekamieji reiškiniai. Tokiu atveju šeimos gydytojas ar specialistas turi iš naujo įvertinti būklę. Visgi, dažniausiai reabilitacija yra efektyviausia ir lengviausiai skiriama iškart po ūmaus ligos periodo (paprastai per 3 mėnesius po stacionarinio ar ambulatorinio gydymo pabaigos).
Ką daryti, jei jaučiu tik stiprų nuovargį po ligos?
Lėtinis nuovargis yra dažnas „pokovidinis“ ar „po-Laimo“ sindromas. Deja, vien subjektyvus nuovargio jausmas be objektyvių neurologinių ar judėjimo sutrikimų dažniausiai nėra pakankamas pagrindas gauti stacionarinę reabilitaciją. Tokiais atvejais gydytojai gali rekomenduoti ambulatorines procedūras, fizinį aktyvumą arba psichoterapiją.
Po-Laimo sindromo valdymas ir ilgalaikė perspektyva
Net ir po sėkmingo antibiotikų kurso bei atliktos reabilitacijos, dalis pacientų susiduria su vadinamuoju po-Laimo ligos sindromu (angl. Post-Treatment Lyme Disease Syndrome). Tai būklė, kai nespecifiniai simptomai – raumenų gėla, miego sutrikimai, kognityviniai sunkumai (vadinamasis „smegenų rūkas“) – išlieka mėnesius ar net metus. Ligonių kasų atstovai pabrėžia, kad nors specifinė sanatorinė reabilitacija šiai būklei ne visada priklauso, pacientai neturėtų likti be pagalbos.
Svarbu tęsti bendradarbiavimą su šeimos gydytoju. Pacientams gali būti skiriamos pavienės fizioterapijos procedūros poliklinikoje, kurios taip pat kompensuojamos iš PSDF (tam tikras kiekis per metus). Be to, didelę reikšmę sveikimui turi gyvenimo būdo korekcija: subalansuota mityba, streso valdymas ir, paradoksalu, bet laipsniškas fizinio krūvio didinimas, kuris padeda nervų sistemai atsigauti. Valstybė suteikia įrankius sveikimui per reabilitacijos sistemą, tačiau didžiausia atsakomybė tenka pačiam pacientui – laiku kreiptis pagalbos, kol infekcija nepadarė negrįžtamos žalos organizmui, ir aktyviai dalyvauti sveikimo procese, pasinaudojant visomis priklausančiomis galimybėmis.
